Vidurinės Azijos aviganiai – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Jau  ne vieną tūkstantį metų  tokio tipo šunys gyvena šalia žmonių, saugodami didžiausią jų turtą – avis nuo plėšriųjų gyvūnų ( vilkų, šakalų, net meškų).

Vidurinė Azija tai didžiulė teritorija – stepės, kalnai, lygumos, todėl ir šiandien dar galime matyti įvairių tipų Azijos aviganių, nuo didelių ir masyvių, su odos nuokarom, labiau primenančių mastifus, iki tvirtesnio sudėjimo šunų, panašių i turkų ar graikų aviganius. Vidurinės Azijos aviganiai tai viena iš nedaugelio šunų veislių, kurių susiformavime žmogus neturėjo lemiamos įtakos. Galima sakyti, jog veislę suformavo pati Gamta. Aišku, žmogus taip pat vykdė šiokią tokią atranką. Pvz. Būdavo kergiami tokie patinai, kurie geriausiai saugodavo bandas ir mokėdavo geriausiai kovoti su plėšrūnais. Taigi, Vidurinės Azijos aviganiai formavosi kaip išskirtinai darbinė veislė, o išorė buvo svarbi tik tiek, kiek įtakojo geresnį prisitaikymą prie gamtos sąlygų, sugebėjimą savarankiškai pramisti (piemenys šunų praktiškai nešerdavo), ir , žinoma, atlikti savo darbą. Tokios atšiaurios gyvenimo sąlygos ir lėmė Vidurinės Azijos aviganių išvaizdą – grubus kūno sudėjimas, tankus, su pavilne kailis, didelis ūgis ir , aišku, nereiklumas maistui.

Turint omenyje tai, jog Centrinė Azija  tai begalinės teritorijos, šunys turėjo ir skirtingus pavadinimus- alabajai, daxmarda, tobetai, Rusijoje ir pas mus juos vadina tiesiog azijatais.

Daugelio specialistų nuomone, pavadinimas „aviganis“ iš esmės netinka apibūdinti azijatui. Aviganis reiškia , jog toks šuo gano avis, o apie azijatus to pasakyti negalima, jų pareiga saugoti ir ginti avis nuo plėšrūnų, avių ganymui naudojami kitokie šunys- lengvesni, sausesni , tokio tipo, kaip bordekoliai. Taigi, azijatus tiksliau būtų vadinti  „ volkodavais“, kas išvertus reiškia vilkogaudis, ar tiesiog piemenų šunimis, kas daug labiau atitinka jų paskirtį.

Mūsų gyvenimo būdas ir sąlygos, aišku, nepanašios į Vidurinės Azijos piemenų, bet ir pas mus šie puikūs šunys rado savo gerbėjus dėka savo sugebėjimo puikiai prisitaikyti prie įvairaus klimato, nereiklumo maistui ir gyvenimo sąlygoms, įspūdingos išvaizdos ir puikaus charakterio.

Azijatas puikiai saugo savo teritoriją, nepažįstamą žmogų perspėja , nepuola iš pasalų, su pažįstamais elgiasi ramiai, nors familiarumo nemėgsta, tuo tarpu  savo šeimos nariams  be galo atsidavęs ir ištikimas. Tiesa, dauguma azijatų gana agresyviai nusiteikę savo gentainių atžvilgiu, nors su savo „gaujos“ nariais elgiasi pagal jų užimamą vietą hierarchijoje.

Ypatingų pastangų auklėjant šiuos šunis tikrai nereikia. Užtenka tiesiog bendrauti , išvesti pasivaikščioti ( visi azijatai labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus), skatinti už gerą elgesį ir aiškiai parodyti, koks elgesys jums nepatinka. Jokiu būdu nereikia naudoti fizinės jėgos – azijatai labai išdidūs šunys, o praradus kontaktą bus sunku susigražinti jų pasitikėjimą.

Patarimai pradedantiesiems alabajų šeimininkams

Jei jūs tvirtai apsisprendėte susieti savo gyvenimą su alabajumi ir objektyviai įvertinote visus „už“ ir „prieš“, galbūt jums pravers šie patarimai:

1. Pirmiausia, dar prieš įsigyjant alabajų, paruoškite savo šuniukui vietą. Jei jis gyvens lauke- pasirūpinkite įrengti voljetą, geriausia būtų, jei jis būtų su stogu ir medinėmis grindimis, nepamirškite apšiltintos būdos ( jos dydis- aukštis 0,7m., plotis 0,7m., ilgis 1 m.). Žiemą į būdą geriausia pridėti šiaudų, jokiu būdu nedėkite senų skudurų, drėgnu oru jie sušlampa, o šuo,ant jų gulėdamas lengvai gali susirgti plaučių uždegimu. Šienas tam reikalui irgi nelabai tinka, nes,būdamas minkštas greitai susitrypia. Nepamirškite sudrėkusius šiaudus pakeisti sausais! Grindis voljere galite ir betonuoti, taip patogiau bus prižiūrėti, tada būtinai padarykite medinius gultus,(maždaug 2x2m),kad jūsų alabajus nešąltų gulėdamas ant betoninių grindų. Pagal galimybes voljerą darykite kuo didesnį, ir nepamirškite –tai neatleidžia jus nuo pareigos kartkartėm išeiti pasivaikščioti, ar duoti šuniukui laisvai pabėgioti!
2. Laikyti alabajų nuolat pririštą prie grandinės nerekomenduojama- gadinama jo psichika ir galūnės.Kai jau turėsite puikų „namą“ savo šuniukui, laikas pasirūpinti jo „amunicija“. Pirmai pradžiai reikės antkaklio ir pavadėlio. Brangių pirkti nebūtina- mažylis jį greitai išaugs.Geriausia toks, kuriame aplink yra skylutės, tada augant nereikės dažnai keisti. Nepamirškite pripratinti alabajų prie antsnukio(maždaug apie 8-9 mėn.).
3. Būtinai pasidomėkite kuo šuniukas buvo šeriamas veisėjų namuose ir pasirūpinkite, kad tuo pačiu maistu jis būtų šeriamas ir pas jus, bent jau pirmą savaitę. Prie naujo maisto pereikite palaipsniui. VISADA šuniui prieinamoje vietoje turi būti švaraus geriamo vandens!!!Nuo vienerių metų amžiaus labai sveika daryti šunims iškrovos dieną- tada nešerkite šuns vieną parą (vanduo turi būti visada).
4. Taigi, jūs jau turite paruoštą voljerą, pavadėlį su antkakliu ir maisto. Dabar galite važiuoti savo alabajaus!Pasistenkite į naujus namus šuniuką parsivežti dieną, kai šviesu, dar geriau savaitgalį, kada galėsite jam skirti daugiau dėmesio. Nereikėtų pirmomis dienomis pristatinėti mažylio visiems draugams ir pažįstamiems, tegu jis apsipranta ir pasijaučia esąs savo namuose.
5. Labai svarbu alabajų supažindinti su išoriniu pasauliu, štai kodėl tiesiog būtina išeiti su juo pasivaikščioti. Pažindamas pasaulį, matydamas kitus žmones, mašinas, kitus šunis ir gyvūnus, jūsų alabajus užaugs drąsus, savim pasitikintis, mokės adekvačiai reaguoti i įvairias gyvenimo situacijas ir gerai jausis visokioje aplinkoje.

Linkime jums daug malonių akimirkų, valandų, metų bendaujant su šiais puikiais, išmintingais ir atsidavusiais šunimis!